Mūsų šakočių istorija prasidėjo beveik prieš 100 metų, kai Danutės seneliai 1926 – aisiais pradėjo kepti šakočius Tvaskučių kaime. Po karo šeima persikėlė į Šilutę, kur Danutė, baigusi konditerijos mokyklą, kartu su tėvais vėl ėmėsi šakočių kepimo – iš pradžių sau ir artimiesiems, vėliau ir platesnei bendruomenei. Šakočiai greitai tapo neatsiejama švenčių dalimi – didžiuliai, 5–6 kg raguoti kepiniai puošė vestuvių, krikštynų, jubiliejų stalus.

Šakočio kepimas buvo ilgas, rankų darbo procesas – net 5 valandos virš gyvos ugnies. Tėtis Antanas pats darė plakimo šluoteles iš karklų vytelių, rūpinosi tinkamomis beržinėmis malkomis ir sukdavo storą „vuolą“ virš ugnies, o moterys sluoksnis po sluoksnio pildavo tešlą, augindamos ragus. Vėliau į pagalbą atėjo išradingumas: senas „Moskvič“ langų valytuvas pavirto šakočio suktuku, o netrukus atsirado ir pirmasis šakočių pečius.

Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, Danutė įkūrė savo verslą – šakočių kepyklą. Ją iki šiol valdo šeima, jau ketvirtoji karta. Šiandien šakočių pečius tobulina Danutės sūnus Gerardas, bet kartas nuo karto sau ir artimiesiems vis dar kepame ant tikros ugnies, taip, kaip darė mūsų seneliai.

Mūsų šakotis – tai daugiau nei desertas. Tai gyvybės medžio simbolis, tai skonis, kuriuo dalinamės su tais, kurie mums rūpi. Tai šventės dalis, dovana iš Lietuvos ir prisiminimas, kuris išlieka.

2026-aisiais minėsime 100 metų, kai šakotis tapo mūsų šeimos gyvenimo dalimi. Ir su pasididžiavimu kviečiame jus būti šios istorijos dalimi.