Koks yra tradicinis šakočio gaminimo būdas?

Šakotis – tai ne tik desertas. Tai amatas, ritualas ir kultūrinis paveldas. Nors šiandien dauguma kepėjų, taip pat ir mes, naudojame modernius elektrinius įrenginius, šakočio receptūra ir forma išlieka tokia pati, kokia buvo mūsų prosenelių laikais. Tradicinį kepimą ant atviros ugnies laikome savo ištakomis – tai patirtis, iš kurios kilo mūsų šeimos istorija ir pagarba šiam kepiniui.

Šakočio kepimas prasideda nuo kruopštaus pasiruošimo: paruošiama šviežia, natūrali tešla. Ji gaminama tik iš aukščiausios rūšies kvietinių miltų, tikrų kiaušinių, sviesto, grietinės ir cukraus – be jokių konservantų ar dirbtinių priedų.

Ant karšto, besisukančio iešmo – vadinamo „vuolu“ – tešla pilama rankomis, sluoksnis po sluoksnio. Kiekvienas sluoksnis trumpam apskrunda ir tampa tvirta baze kitam. Taip formuojasi šakočio ragai – šakelės, kurios jam ir suteikia unikalią išvaizdą.

Mūsų šeimoje šakočio kepimo įrankiai – tai ir rankų darbas, ir išradingumas. Danutės tėtis kadaise panaudojo „Moskvič“ automobilio langų valytuvo mechanizmą tam, kad automatizuotų sukimo procesą. Šiandien mūsų šakočių pečiai tobulinami jau ketvirtosios kartos rankomis, o tradicijos ir receptai išlieka tokie pat, kokie buvo perduodami iš kartos į kartą.

Vieno didelio šakočio kepimas gali trukti net 4–5 valandas. Tai neskubus darbas, kuriame daug šilumos, atidumo ir šeimos bendrystės. Kiekvienas šakotis – unikalus, nes kepamas ne pagal šabloną, o pagal jausmą. Todėl ir skonis – nepakartojamas.